Pasaulinė sveikatos diena kasmet minima balandžio 7-ąją. 2015 m. Pasaulinės sveikatos dienos tema – Maisto sauga. Aukštas visuomenės sveikatos ir vartotojų interesų apsaugos lygis bei laisvas saugių ir sveikų maisto produktų judėjimas visoje Europos Sąjungoje yra pagrindiniai siekiai užtikrinant maisto saugą. Pagrindiniai nacionaliniai reikalavimai maisto saugai įtvirtinti Lietuvos Respublikos maisto įstatyme, nustatančiame maisto tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų kompetenciją maisto saugos srityje ir maisto tvarkymo subjektų pareigas bei atsakomybę.

Vien 2014. (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis) ant vartotojų stalo nepateko 2 419 tonų nesaugių produktų. Dažniausi nesaugūs maisto produktai: riešutai ir riešutų produktai, aliejinių kultūrų sėklos, daržovių ir vaisių produktai, žuvų ir vėžiagyvių produktai, mėsos ir jos subproduktų gaminiai. Nieko nuostabaus, kad vartotojai nori būti užtikrinti, jog jų vartojamas maistas yra saugus, kadangi maisto sauga – vienas iš pagrindinių visuomenės rūpesčių. Europos Sąjunga turi vienus aukščiausių maisto saugos standartų pasaulyje.

Maisto produktų ženklinimas

Maisto produktai ženklinami siekiant užtikrinti, kad vartotojai gautų visą informaciją apie produktų turinį bei sudėtį, taip saugant jų sveikatą ir interesus. Europos Sąjunga (ES) tobulina maisto produktų ženklinimo etiketėmis taisykles, kad vartotojui būtų įskaitomai ir suprantamai pateikta visa svarbiausia informacija, ir, kad jis, pirkdamas produktus, pakankamai apie juos žinotų. Pirkėjai, skaitydami maisto produktų ženklinimo etiketes, dažniausiai pažiūri gaminio galiojimo laiką, o labiausiai juos neramina ženklinimo etiketėse esančios ,,E“ raidės, kurios žymi maisto priedus.

Taigi, kas tie maisto priedai ir ar jie kenkia mūsų sveikatai?

Maisto priedai – ne šių dienų atradimas. Jau nuo senų laikų, siekdami apsaugoti maistą nuo gedimo ar pagerinti jo skonį, žmonės naudojo valgomąją druską, actą, įvairias augalinės kilmės medžiagas. Maisto priedai yra medžiagos, kurios tikslingai dedamos į maistą gamybinio proceso metu ir suteikia maistui pageidautinų technologinių arba juslinių savybių.

Visi maisto priedai turi E numerį (E numeris – maisto priedo numeris pagal EEB numeraciją).

100-199  – dažikliai

200-299  – konservantai

300-399  – antioksidantai

400-499  – tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai

500-599  – rūgštys

600-699  – skonio stiprikliai

900-999  – saldikliai

Sparčiai vystantis maisto pramonei, į rinką pateikiama vis daugiau paruoštų vartoti maisto produktų, plečiantis tarptautinei prekybai, didėja atstumai tarp gamintojo ir vartotojo, augant vartotojų susidomėjimui sveika mityba, didėja mažo kaloringumo produktų poreikis. Visos šios aplinkybės reikalauja prailginti produktų tinkamumo vartoti trukmę, apsaugoti juos nuo gedimo, suteikti patrauklią prekinę išvaizdą, pageidaujamą skonį, kvapą, spalvą ar kitas savybes, taip pat išlaikyti produktų kokybę juos gabenant ir laikant.

Kas griauna mūsų sveikatą ?  

Ne visi maisto priedai yra kenksmingi, dalis jų yra organizmo toleruojami ir gali būti vartojami be apribojimų. Kai kurie maisto priedai yra toksiški, bet, neviršijant leidžiamos paros dozės, sveikatai nekenkia. Deja, šiuo metu maisto pramonėje naudojama apie 1500 įvairių maisto priedų turinčių žymenį E, jie dedami kone į kiekvieną parduotuvės lentynose esantį produktą ir atskirti, kurie produktai yra iš tiesų geri, kartais prireikia detektyvo sugebėjimo. Tačiau atsakingi už savo maistą ir sveikatą esame tik mes patys, ir tik mes galime kontroliuoti, ką duodame savo organizmui. Dabar vis dažniau pasitaiko, kad ant prekės etiketės nebepamatysi raidės E, o išvysi tik skambų, mažai kam suprantamą maisto priedo pavadinimą. Pirkėjai jau įprato skaityti etiketes ir skaičiuoti E raides, tačiau gamintojai sugalvojo kaip juos apgauti ir E raides etiketėse pakeitė maisto priedų pavadinimai.

Kodėl reiktų vengti produktų su įvairiais maisto priedais ir kokią sveikatos kainą mokame už gražų ir pigų produktą?

Viešai skelbiama, kad maisto priedai, kurie leistini naudoti maisto pramonėje, yra patikrinti ir jeigu neviršijama leistina dozė, sveikatai poveikio neturi. Ar tikrai tai yra tiesa?

Tas faktas, kad iš leidžiamų vartoti maisto priedų sąrašo išbraukiami anksčiau saugiais laikyti maisto priedai, kad kai kurie priedai leidžiami vartoti Europos Sąjungoje, kitose valstybėse uždrausti, kelia pagrįstas abejones, ar tikrai pas mus įteisinti maisto priedai yra saugūs.

Štai priedai E249, E250, E251 ir E252, etiketėse galite rasti parašyta – nitritai ir nitratai, taip mėgstami mėsos pramonėje, nes puikiai konservuoja mėsos produktus ir paryškina bei išlaiko patrauklią raudoną spalvą. Nitritai-tai pakitęs nitratas, jis nuodingas, stabdo deguonies apytaką kraujyje, todėl ypač pavojingas naujagimiams. Vykstant reakcijai organizme, iš nitritų susidaro nitrozaminai, jie yra labai agresyvūs bei ypač žalingi sveikatai. Todėl nieko nėra stebėtino, jei valgydami produktus su panašiais priedais stokojame energijos ir sveikatos, jaučiamės apsunkę, nedarbingi.

Žinoma, suvalgius griežinėlį taip pagardintos dešros, nieko nepajausime, tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta organizme tokiais „priedais“ jį papildant diena iš dienos daugelį metų. Dėl mažų tokių „pagardų“ kiekių poveikis organizmui pasireiškia labai iš lėto, o maisto pramonė mus maitina šimtais panašių junginių, tad įrodyti kurio nors vieno akivaizdų kenksmingumą sunku. Atrodo valgome skanų ir gražų maistą, o mūsų savijauta blogėja.

Daugelis priedų gali smarkiai suklaidinti. Pavyzdžiui citrinos rūgštis (E330), gaunama fermentacijos būdu iš melasos atliekų, susidarius grybeliui Aspegillus, nieko bendra su citrinomis neturi. Manoma, kad ji turi kancerogeninį (gali paskatinti vėžinius susirgimus) poveikį. Maisto gaminimui geriau naudoti natūralias citrinų sultis, o ne citrinų rūgštį E330.

Lecitinas (E 322) yra labai plačiai vartojama medžiaga, naudojama ir kaip antioksidantas. Gamintojai skelbia, kad tai natūrali medžiaga, kuri gaunama iš augalinės žaliavos: sojų arba rapsų aliejaus. Lecitinas nėra kenksmingas, nes tai yra medžiaga, kuri natūraliai randama daugelyje maisto produktų. Iš dalies jie teisūs, bet tik iš dalies. Pramonėje lecitinas, kuris naudojamas kaip emulsiklis, antioksidantas ir stabilizatorius yra labai modifikuotas, kaip žaliava naudojami genetiškai modifikuotų sojų ir rapsų aliejai. JAV sojų produktai yra laikomi vieni iš labiausiai sukeliančių migreną, astmą ir kitas alergines reakcijas. Deja, maisto priedų kilmę ir gamybos būdo, nurodyti ant produkto neprivalu, tad gamintojai gali ramiai naudoti pigiausius bei prasčiausius maisto priedus.

Kai kurie priedai gali akivaizdžiai byloti apie produkto kokybę. Jei ant produkto sutiksite užrašus (E620, E621 – 625) žinokite – tai skonį gerinančios medžiagos, gliutamino rūgšties druskos: natrio, kalio, kalcio, amonio ir magnio glutamatai. Tai yra balti, tikėtina gyvulinės kilmės, vandenyje tirpūs kristaliniai milteliai, neturintys jokio skonio. Tik įaudrindami skonio receptorius esančius burnoje, sustiprina skonį ir jį paryškina. Glutamatai – sriubų, gatavų patiekalų, padažų, majonezų, konservų, dešrų, kepinių, gėrimų ir kitų produktų skonio manipuliacijos priemonė. Todėl, jei paėmę pomidorų padažo indelį pamatysite prierašą E620 ar E621, atkreipkite dėmesį, kad tame padaže pomidorų tyrė sudaro tik keliolika ar kelias dešimtis procentų, tuo tarpu likusi dalis yra vanduo, modifikuotas krakmolas (sutirštinimui), konservantai ir žinoma E620 ar E621 tam, kad apgautų jūsų skonį. Manoma, kad jie gali sukelti žemo akispūdžio glaukomą, kuri yra sunkiai diagnozuojama ir dažnai priveda prie aklumo. Tačiau šie teiginiai dar nėra oficialiai įrodyti eksperimentiniais tyrimais, todėl tokie priedai ir toliau naudojami. Tik nuo mūsų apsisprendimo priklauso, ar norėsime būti laboratorinėmis pelėmis, ar valgysime sveikus produktus.

Etiketėse dažnai galime pamatyti užrašus ,,tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai“. Jie žymimi E 400-499.

 Kur naudojami E400-499 maisto priedai?

Tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai  naudojami pieno produktuose, valgomuosiuose leduose, sūriuose, majonezuose, margarinuose, aliejuose, garstyčiose, salotų padažuose, konditerijos gaminiuose, mėsos gaminiuose, kepiniuose, vaisių gaminiuose, konservuose (daržovių, mėsos, žuvies), alkoholiniuose gėrimuose, nealkoholiniuose gėrimuose, įvairių maisto produktų koncentratuose ir kt.

Ruošiant maistą, sunku susitvarkyti su vienas kitą atmetančiais natūraliais komponentais, kurie turi būti sujungti į vientisą darinį. Kiekvienas maisto komponentas (angliavandeniai, baltymai, riebalai, vanduo ir t.t.) turi savo savybių, kurios susikerta viena su kita. Būtent skirtingiems komponentams suderinti ir naudojami emulsikliai.

• Stabilizatorius – medžiaga, kurios savybės leidžia išlaikyti vienodą dviejų ar daugiau nesimaišančių medžiagų išsisklaidymą maisto produkte, stabilizuojanti, išlaikanti ar sustiprinanti esamas produkto savybes. 
• Tirštiklis – tai medžiaga, kurios dedama į vandeninius tirpalus siekiant padidinti skysčio klampumą ir kartu nepakeisti ar nepabloginti kitų jo savybių.

Maisto pramonėje labiausiai paplitę ir naudojami natūralūs tirštikliai – pagrindinės medžiagos yra polisacharidai (miltai, krakmolingos daržovės) ar baltymai (kiaušinio trynys, kolagenas). Mažiau paplitę sintetiniai tirštikliai – augalinės kilmės medžiagos, modifikuoti jų dariniai. Natūralūs ir pusiau sintetiniai tirštikliai nėra kenksmingi sveikatai, todėl jų kiekiai bei koncentracijos maiste nėra ribojami. Labiausiai paplitę tirštikliai: pektinas, agaras, ligninas, alginas. Būtent tokius užrašus mes randame ant maisto prekių etikečių.

Ne­ri­mą ke­lia ir E211, tai benzoinės rūgšties natrio druska, maisto pramonėje naudojamas kaip konservantas, slopinantis pelėsių ir kitų grybelių dauginimąsi maiste, veikia ir kai kurias bakterijas. Ku­ris, kaip Še­fil­do uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai įro­dė, su­trik­do ke­pe­nų ląs­te­lių DNR ir dėl to ky­la ke­pe­nų ci­ro­zės, taip pat rizikuo­ja­ma susirgti Par­kin­so­no li­ga, gali išprovokuoti astmos priepuolius, alergijas, gali sąlygoti vaikų hiperaktyvumą. Be to, E211 or­ga­niz­me jun­gian­tis su vi­ta­mi­nu C, su­si­da­ro ben­zo­las – vė­žį su­ke­lian­ti me­džia­ga. E211 priskiriama prie pavojingų maisto priedų, tačiau jų vis dar dedama į kai kurias vaisių sultis, gazuotus gėrimus, kitus rūgščius produktus.

Duo­nos ga­mi­niuo­se – ir­gi ne vie­nas „E“, įvai­rios der­vos, pa­vyz­džiui, kai ku­riuo­se duo­nos ga­mi­niuo­se yra ksan­ta­no der­vos E415. Pagal  Eu­ro­pos Ben­dri­jos ko­mi­si­jos spren­di­mą (1994 05 13 spr. 1994/374/EB), drau­džia­mas E 400, E 401, E 402, E 403, E 404, E 405, E 406, E 407, E 407a, E 410, E 412, E 413, E 414, E 415, E 417 ir (ar­ba) E 418 mais­to prie­dų tie­ki­mas į rin­ką ir im­por­tas. Be­je, ksan­ta­no der­va, de­da­ma į duo­nos ga­mi­nius, yra tirš­tik­lis, nau­do­ja­mas in­dap­lo­vių va­lik­ly­je (EFP) kaip in­dap­lo­vių va­ly­mo prie­mo­nė.

Per televiziją daug kalbama apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). ,,Genetiškai modifikuotas“ ir ,,modifikuotas“ –vartotojai dažnai painioja šiuos terminus. Modifikuotas reiškia tiesiog pakeistas, pavyzdžiui, pakaitintas tam tikroje temperatūroje, išgarintas ar kt. Produktai modifikuojami įvairiais tikslais – kad išliktų atsparūs karščiui, šalčiui, rūgštims ar kad atitiktų kitus technologinius reikalavimus. Visai kas kita genetiškai modifikuotas organizmas (GMO).

Kas tas GMO? Tai tokie organizmai, kurie negali atsirasti dauginantis natūraliu būdu arba naudojant tradicinius naujų veislių išvedimo metodus, taikant genų inžineriją yra sukuriamas naujas augalas. Pavyzdžiui, įterpus žuvies geną į braškes, yra sukuriamos braškės, geriau išsilaikančios žemoje temperatūroje. Taip mūsų rinkoje atsirado Genetiškai modifikuotas maistas – tai maisto produktai, kurių sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų. Pagal ES ir mūsų šalies teisės aktų reikalavimus, informacija vartotojams apie GMO ženklinimą etiketėse yra nurodoma, kai produktų sudėtyje jų yra daugiau kaip 0,9%. Išgąsdinti pirkėjai vis atidžiau renkasi maisto prekes, tačiau ir čia gamintojai gudrauja, vietoj anksčiau matyto užrašo, kad maisto prekės sudėtyje yra genetiškai modifikuoto krakmolo, kuris dažną pirkėją priversdavo tokią prekę padėti atgal į lentyną, dabar jau žodį ,,genetiškai modifikuotas“ pakeitė  užrašas ,,pakeistų savybių turintis krakmolas“.

Moksliškai iki šiol neįrodyta nei genetiškai modifikuotų produktų žala, nei nauda žmogaus organizmui ir ekosistemai. Kai kurie perkelti į augalą genai turi savybę skatinti auglių atsiradimą, o modifikuotos bulvės ir sojos sukelia alergines ligas, medžiagų apykaitos sutrikimus. Vartotojui nesukeliantys neigiamų pasekmių genetiškai modifikuoti produktai gali turėti neigiamos įtakos jo palikuoniams.

Gamintojai nori gaminti išvaizdžius, ilgai išsilaikančius, tinkančius transportuoti ir pigius produktus, tuo tarpu vartotojui reikia geros kokybės, saugaus maisto, be pavojingų maisto priedų. Tobulėjant maisto gamybos technologijoms, siekiant minimalios kainos ir beatodairiškai didinant produkcijos kiekius, maisto produktai tampa vis labiau rafinuoti, gražesni, skanesni, tačiau tuo pat metu juose sparčiai didėja įvairių maisto priedų kiekiai. Kadangi už viską tenka kažkam sumokėti, dažniausiai mokame savo sveikata. Išmokime pasirinkti saugų maistą

Parengė Kelmės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Audronė Palubinskienė

]]>