Mūsų laikmečiui būdinga labai sparti socialinė, mokslinė bei techninė plėtra. Biologiniai procesai, skirtingai nuo socialinių, kinta labai lėtai. Socialiniai veiksniai žmogaus organizmui kelia vis naujus reikalavimus. Dėl to šiandieninis žmogus verčiamas mąstyti ir veikti daug greičiau už savo protėvius. Mokslinė ir techninė pažanga, išlaisvinusi žmogų nuo alinančio fizinio darbo, drauge labai apribojo jo biologinės evoliucijos stimulą – fizinį aktyvumą. Milijonus metų gamta ir fizinis darbas lyg koks skulptorius lipdė žmogaus kūną, lavino jo jėgą, grūdino valią. Dabar žmogus kasdieniame gyvenime nedažnai susiduria su sunkiu fiziniu darbu, aktyvia fizine veikla. Akademiko A. Bergo duomenimis, prieš šimtą metų fizinis darbas sudarė 94-96 procentus viso žmogaus darbo, o dabar tik 1 procentą. Medicinoje plačiai žinoma taisyklė: kuo daugiau organizmo organai ir jų sistemos naudingai apkraunami, t. y. aktyviai funkcionuoja, tuo mažiau susidėvi.

Fizinis aktyvumas gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis yra labai svarbus. Fiziškai aktyvi gyvensena yra ne tik sveikatą stiprinantis, bet ir bendrą organizmo savijautą gerinantis veiksnys: aktyvūs žmonės esti geresnės nuotaikos, pozityvesnės nuomonės apie gyvenimą, darbą, politiką. Sportuojantys mokiniai geriau mokosi, pasižymi aukštesne saviverte, rečiau turi žalingų įpročių. Deja, per didelis mokymosi krūvis, pasyvių laisvalaikio formų įsigalėjimas (TV ir kompiuteris), sporto būrelių, žaidimo aikštelių ir kitų galimybių stoka labai riboja mokinių norą sportuoti. Nepakankamai vystoma ir mokinių motyvacija sportuoti, todėl jie vengia eiti į mokyklą pėsčiomis, nenori dalyvauti fizinio lavinimo pamokose, nemėgsta šokių, sveikatingumo švenčių.

Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja, kad suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs bent 30 min. per dieną didesnę dalį savaitės dienų, arba geriausiai – kasdien. Šis rekomenduojamas laikas gali būti padalytas į trumpesnius laiko tarpsnius (ne trumpesnius kaip dešimt minučių), tačiau netgi mažesnės trukmės fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį sveikatai.

Dėl fizinio aktyvumo stokos žmogus dažniau serga  lėtinėmis ligomis (ypač širdies ir kraujagyslių sistemos), mažėja jo darbingumas, gyvybingumas; nepakankamas fizinis pajėgumas neigiamai veikia ir centrinę nervų sistemą. Šiandien yra visiškai aišku, kodėl žmonės taip serga širdies ligomis. Jas lemia du pagrindiniai veiksniai: paveldimumas ir gyvenimo būdas, kur labai svarbus fizinis aktyvumas. Ypač gerai iširtas koronarų kalkėjimo ryšys su hipodinamija (judėjimo stoka).

Neabejotina, kad mažas fizinis aktyvumas darbo ir poilsio metu yra vienas iš rizikos veiksnių nutukti. Nustatyta, kad Lietuvoje gyventojų (ir vyrų, ir moterų) fizinis aktyvumas darbo metu yra nedidelis arba vidutinis. Daugiausia asmenų dirba lengvą (42,9 proc.) arba vidutinio sunkumo (27,1 proc.) darbą. Laisvalaikiu ir vyrai, ir moterys dažniausiai skaito bei žiūri televizorių (59,8 proc.), o sunkiai dirba arba sportuoja tik 1,4 procento visų respondentų. Kasdien mankštinasi tik 15,9 proc. vyrų ir 13,1 proc.   moterų.

Kiekvienas, kuris turi noro aktyviai sportuoti užsiiminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnės pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Nereikėtų pamiršti labai taiklios sentencijos, kad nė vienas vaistas negali pakeisti fizinio aktyvumo, o tinkamai taikomas fizinis aktyvumas gali pakeisti dalį vaistų. Sportuojantis žmogus geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių. Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilnaverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, muzikos, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos.

Įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga, šokinėja, atlieka pratimus su įvairiomis  priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį. Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intensyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3-4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir suserga, tai serga 2,5 karto trumpiau, tai yra organizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.

Fizinio aktyvumo poveikis medžiagų apykaitai

Ryškiausi teigiami pakitimai,  dėl ilgalaikio fizinės treniruotės poveikio,  vyksta žmogaus medžiagų apykaitoje. Ji nepertraukiamai vyksta visą gyvenimą. Nutrūkimas reikštų mirtį. Medžiagų apykaitą reikia suprasti kaip vientisą, nedalomą procesą.

Medžiagų apykaita yra glaudžiai susijusi su energijos apykaita, (nuolatiniu jos sunaudojimu ir papildymu) organizme. Vykstant apykaitai, vienos energijos rūšys virsta kitomis. Pavyzdžiui, atliekant fizinius pratimus, cheminė energija, esanti sudėtingose mūsų organizmo ląstelių medžiagose (iš dalies ir raumenų ląstelėse) virsta į mechaninę įvairių kūno dalių judėjimo energiją, o vėliau į šiluminę energiją. Treniruotam asmeniui, atliekančiam standartinį darbą, reikia mažiau deguonies. Toks žmogus palyginti su netreniruotu, fizinio krūvio metu rečiau kvėpuoja, jo retesnis pulsas. Tai paaiškinama tuo, kad dėl fizinių treniruočių poveikio ląstelėse ir tarpląstelinėje medžiagoje vyksta daugybė pokyčių, pagerinančių gyvybinę veiklą. Asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, taip pat aktualu reguliariai mankštintis, atlikinėti specialiai parinktus fizinius pratimus, kad pagerėtų medžiagų apykaita ir kraujotaka. Medžiagų apykaitos sutrikimai sukelia daugybę ligų.

Fizinio aktyvumo poveikis judėjimo – atramos aparatui

Sisteminga fizinė treniruotė labai pagerina judėjimo-atramos aparato (kaulų, sąnarių, skeleto raumenų, sausgyslių, raiščių) struktūrą ir funkcijas. Ilgalaikis fizinis neveiklumas sukelia kalcio apykaitos organizme pažeidimus. Jo trūkstant, progresuoja osteoporozė, kaulai tampa trapūs.

Treniruočių procese gerėja sąnarių sandara ir funkcija, sąnarių paslankumas, didėja judesių amplitudė, stiprėja sausgyslės ir raiščiai, sustiprėja skeleto raumenys. Sąnarių paslankumas ir kūno lankstumas  teigiamai veikia žmogaus išorines kūno formas, laikyseną ir eiseną.  Fiziniai pratimai labai pagerina medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse. Dirbančių raumenų ląstelės gauna daug kartų daugiau maisto medžiagų. Raumenų mityba tiesiogiai susijusi su kraujotaka. Sisteminga raumenų veikla sustiprina ir su raumenynu susijusius nervų mechanizmus.

Fizinio aktyvumo poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai

Širdis kaip ir kiekvienas raumuo, gali būti geriau ar blogiau išsivysčiusi. Žmonės, turintys silpną širdį, negali greitai vaikščioti, dirbti sunkesnio darbo, dūsta, blogai pakelia ligas, aukštą kūno temperatūrą. Yra priklausomybė tarp skeleto raumenų jėgos (tonuso) ir širdies darbingumo: efektyviau širdis dirba, kai skeleto raumenys stipresni. Dėl to vystydami kūno raumenyną, drauge stipriname ir širdies raumenį. Širdis išlieka sveika ir stipri, kai daug ir racionaliai dirba. Gerėjant organizmo treniruotumui, didėja širdies masė (apimtis). Fiziologiškai padidėjusi širdis turi pilnavertę kraujotaką. Gerai treniruota širdis dirba žymiai ekonomiškiau ramybės būklėje ir daug našiau krūvio metu. Fizinis aktyvumas mažina ir didelio kraujo spaudimo riziką. Epidemiologinės ir klinikinės studijos atskleidžia, kad reguliarus fizinis aktyvumas gali būti prevenciniu didelio kraujo spaudimo veiksniu. Fiziniai pratimai, ypač tiems žmonėms, kurie turi antsvorio, gali teigiamai veikti kraujospūdį, kraujo lipidų kiekį, insulino kiekį ir širdies, plaučių funkcijas. Svarbiausia, kad tam pakanka vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo.

Fizinio aktyvumo įtaka kvėpavimo sistemai

Kvėpavimo ir kraujotakos organų funkcijos glaudžiai tarpusavyje susiję. Kvėpavimo organų pagrindinė funkcija yra tiekti organizmui deguonį, būtiną gyvybiniams procesams palaikyti, ir pašalinti medžiagų apykaitos procese besigaminančio anglies dvideginio perteklių. Žmogaus gyvybė neįmanoma be kvėpavimo. Kvėpavimo aparatas, kaip ir širdis, dirba be pertraukos. Priklausomai nuo organizmo poreikių kvėpavimas gali suintensyvėti arba susilpnėti. Sistemingas fizinis aktyvumas (besikartojantys fiziniai krūviai), kurių metu kvėpavimo organai  intensyviai dirba, gerina jų funkciją. Fizinė treniruotė išugdo taisyklingo, t. y. gilaus kvėpavimo įgūdį. Gilus kvėpavimas turi labai didelę reikšmę, nes gilai kvėpuojant galima daug kartų padidinti plaučių ventiliaciją.

Fizinio aktyvumo poveikis kitoms  organų sistemoms

Pagerėjęs organizmo aprūpinimas deguonimi fizinio proceso  metu daro teigiamą įtaką centrinei nervų sistemai, ypač galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievei.

Nervų sistema dalyvauja visose organizmo procesuose ir funkcijose. Dėl to ji pirmiausia ir pajunta fizinio aktyvumo (fizinių pratimų) įtaką. Fizinio krūvio metu dauguma nervų sistemos grandžių tobulėja, vystosi. Dėl sistemingos raumenų veiklos kinta viso organizmo gyvybingumas. Gerėjant organizmo treniruotumui, gerėja ir vegetacinės nervų sistemos, nuo kurios priklauso vidaus organų veikla, funkcija. Taip pat fizinio proceso metu gerėja pagrindinių nervinių procesų galvos smegenų žievėje – dirginimo ir slopinimo, kuriais grindžiama žmogaus psichinė veikla, jėga ir paslankumas, gerėja jų pusiausvyra. Tai leidžia žmogui greičiau ir geriau prisitaikyti prie naujovių ir nuolat kintančių gyvenimo sąlygų.

Svarbu ir tai, kad fizinio aktyvumo, ypač sportinių žaidimų  metu žmogų užvaldo teigiamos emocijos, tvirtėja pasitikėjimas savimi, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, jis tampa žvalesnis, pagerėja nuotaika. Raumenų veikla daro teigiamą poveikį  ir virškinimo organams. Fizinių treniruočių proceso  metu suaktyvėja medžiagų apykaita ir energijos sunaudojimas organizme. Dėl to suaktyvėja ir virškinimo organų funkcija. Dėl sistemingo fizinio aktyvumo pagerėja skrandžio ir žarnyno nervinė reguliacija, geriau stimuliuojama virškinimo liaukų veikla, daugiau virškinimo sulčių, biologiškai aktyvių medžiagų ir fermentų išsiskiria į skrandžio ir žarnyno traktą ir dalyvauja virškinant. Dėl to maistas geriau suvirškinamas.

Fizinio krūvio metu išaugęs medžiagų apykaitos aktyvumas didina galutinių apykaitos produktų (šlakų) kiekį organizme. Jie operatyviai šalinami iš organizmo įvairiais būdais: per inkstus su šlapimu, per odos prakaito liaukas su prakaitu, per plaučius su iškvėpiamu oru. aktyvaus  fizinio darbo metu  aktyviai funkcionuoja prakaito liaukos, tuo sumažindamos krūvį inkstams. Žmogaus sveikatai palaikyti ir išsaugoti būtina nepriekaištinga šalinimo organų veikla.

Lina Balčiūnienė

Kelmės visuomenės sveikatos biuro direktorė

]]>