„Bet kas, kuris išspręs problemas, susijusias su vandeniu, vertas dviejų Nobelio premijų – vienos už taiką, kitos – už mokslą“ Džonas Ficdžeraldas Kenedis
Kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Ją 1992 metais inicijavo Jungtinių tautų Generalinė asamblėja. Nuo 1993 metų pradėtą švęsti Pasaulinę vandens dieną globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 metų. Tokiu būdu siekiama atkreipti dėmesį į vandens išteklių apsaugą ir strateginį tikslą – sumažinti žmogaus ūkinės veiklos įtaką Lietuvos vandenims.
Kiekvienais metais šiai dienai išrenkamas šūkis, atspindintis pagrindinę pasaulinę vandens problematiką. 2012 m. Pasaulinės vandens dienos tema „Vandens ir maisto sauga“.
Vanduo yra labai svarbus žmogaus organizmui, jis dalyvauja daugelyje žmogaus organizmo funkcijų. Gyvybiniai procesai gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamai vandens. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens, per metus apie 1000 litrų. Todėl labai svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Požeminis vanduo yra pagrindinis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje, jo gavybai naudojami gilūs vandens telkinių horizontai. Vandens kokybė griežtai reglamentuojama, tačiau, deja, ne visi turime reikiamos ar pageidaujamos kokybės vandenį. Natūraliose sąlygose gėlo požeminio vandens savybės Lietuvoje dažniausiai artimos standarto reikalavimams. Tačiau yra ir nukrypimų, kurių daugėja 
dėl vietinės ir regioninės taršos. Geriamasis vanduo yra saugus, kai atitinka saugiam produktui keliamus reikalavimus, patvirtinančius, kad jo vartojimas nekelia jokios rizikos žmonių sveikatai ir gyvybei arba kelia ne didesnę riziką negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama ir apie kurią vartotojams pranešama teisės aktų nustatyta tvarka, ir kai yra užtikrinta teisės aktų nustatyta gaunamo, ruošiamo ir tiekiamo vartotojams geriamojo vandens apsauga nuo taršos bei programinė priežiūra, kurią mums garantuoja geriamojo vandens tiekėjas.
Kadangi kaimo vietovėse, mažuose miesteliuose bei priemiesčiuose viešai tiekiamo geriamojo vandens dažniausiai nėra, Lietuvoje tradicinė alternatyva viešai tiekiamam geriamajam vandeniui vis dar išlieka šachtiniai šuliniai. Net 25 proc., t. y. ketvirtadalis, visų šalies gyventojų neturi viešai tiekiamo geriamojo vandens. Gyventojų individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu iš šachtinių šulinių bei individualių gręžinių šalyje išlieka labai aktuali visuomenės sveikatos saugos problema, kadangi nemažos dalies šių šaltinių vanduo nėra saugus. Tyrimai rodo, kad per 40 procentų tirtų šulinių nustatyta padidėjusi mikrobinė tarša, vidutiniškai 30 procentų visų šulinių ir net iki 90 procentų šulinių, esančių miestuose ar gyvenvietėse, yra užteršti nitratais. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, šulinio įrengimo ir priežiūros. Sodybose neretai šeimininkai patys teršia vandenį, kurį geria. Tradiciškai šulinys kasamas sodybos centre, šalia gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, daržų. Pagrindiniai taršos šaltiniai yra mėšlo krūvos, iš tvartų ir lauko tualetų besisunkiančios srutos, netvarkingai laikomos ar naudojamos mineralinės trąšos. Atskiri taršos šaltiniai gyvenvietėse suformuoja ištisus užteršto vandens plotus. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais: tai iš dirvožemio išplautas trąšų ir pesticidų perteklius, lietaus vandens nuotekos iš miestų gatvių, kuriose yra naftos produktų ir sunkiųjų metalų, įvairių avarijų metu į vandenį pakliūvančios nuodingos medžiagos. Taršos padariniai gali pasireikšti net labai toli nuo taršos šaltinio.
Vartojant užterštą vandenį gėrimui maisto gamybai ankščiau ar vėliau bus ir pasekmės. Nitratai labai pavojingi nėščiosioms, naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams. Nitratų toksiniam poveikiui labai jautrūs žmonės, turintys tam tikrų fermentų deficitą. Kitos padidinto jautrumo grupės yra vaikai, sergantys infekcinėmis ligomis, taip pat visi sergantieji širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų ligomis, anemijomis. Prie padidinto jautrumo grupių priskiriami ir senyvo amžiaus žmonės. Nitratų toksinis poveikis pasireiškia sutrikusiu organizmo aprūpinimu deguonimi, nes nitratai virtę nitritais žmogaus organizme hemoglobiną, kuris aprūpina organizmą deguonimi, paverčia methemoglobinu. Vystosi vidinis deguonies badas. Pastoviai vartojant nitratais užterštą vandenį, kyla grėsmė ir sveikiems suaugusiems žmonėms. Tik reikia pastebėti, kad suaugusiųjų žmonių organizmui nitratai labiau pavojingi ne dėl methemoglobinemijos galimybės, o dėl nitritų jungimosi su aminais, ko pasekoje susidaro kancerogeniški junginiai- nitrozaminai bei nitrozamidai, atsiranda rizika susirgti onkologine liga. Cheminių komponentų žalingas poveikis galimas tik tada, kai blogos kokybės vanduo vartojamas nuolat ir ypač jeigu jame yra ingredientų, kurie kaupiasi žmogaus organizme. Reikėtų pažymėti, kad per mažas kai kurių ingredientų kiekis geriamame vandenyje gali būti taip pat žalingas žmogui.
Geriamame vandenyje esančios neorganinės medžiagos niekuomet arba labai retai gali paveikti žmogaus organizmą staigiai. Tai priešingybė mikrobiologiniam geriamo vandens užteršimui, kai patogeninių bakterijų poveikis būna staigus ir, be to, per vandenį plinta labai greitai. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų.
Teršiant aplinką išsaugoti požeminį vandenį neužterštą darosi vis sunkiau. Jau dabar geriamasis vanduo yra brangus, o nesaugomas bus dar brangesnis.
]]>